Makarska Rivjera – rojus ilgai saulės nemačiusioms akims ir meilės nejautusioms širdims
„Plačios šypsenos, dalmatijos ritmu judantys kūnai šokių aikštelėje, ant skardžio atbrailos lyg sirenos vyrams akis degina įkaitusios go-go šokėjos, šviesios naktys, cikadų simfonijos, niekad nesibaigiantis vyno skonis burnoje … bet viskas tai buvo vakar. Pramerkiu akis. Laikas – 8:25 ryto. Ir atplaukia pro pravirą langą su ryto gaiva dvi mintys – laikas keltis pusryčiaut, bet tuoj pat už jos stovinti daug labiau intriguojanti…o kas bus šiandien?“
Kroatiška virtuvė turbūt patiktų ne tik mėgstantiems skaniai pavalgyti, bet ir gurmanams. Dalmatijos nacionalinės virtuvės pagrindas – žuvis, kuri dažniausiai gaminama 3 būdais: kepta ant medžio anglių (na gradele), virta (na lešo) arba troškinta su tomatais ir aliejumi (brodet).Dažniausiai tai būna skumbrė. Iš prieskonių daugiausia naudojami česnakai, petražolės, svogūnai.
Populiariausias mėsiškas Dalmatijos nacionalinis valgis – pašticada – tai kepta jautienos nugarinė su gausiu daržovių padažu ir bulvėmis.
Dar vienas svarbus patiekalas – pėka. Su juo netgi siejamos tradicijos. Norintis nustebinti ir oficialiai susipažinti su jam patinkančia panele, vaikinukas pakviečia ją vakarienei pasivaišinti pėka. Šio patiekalo nerasi nei viename restorane. Tai keptos ant žarijų po dangčiu veršienos, ėrienos ir vištienos rinkinys su bulvių puselėmis. Natūralu, su juo patiekiamas raudonas vynas ir rakija. Tai pagaminti reikia pasiruošti prieš pora dienų ir ruošiamas minimum 4 žmonėms.
Taip pat galima paragauti įvairių rūšių sriubų. Na dauguma jos kaip ir įprasta pietuose – aštrios ir sūrios. Tačiau labai skanios.
„Gardžiai pasisotinęs grįžtu į viešbutį, atsisėdu lodžijoj, ištiesiu kojas ir gurkšnodamas Karlovačka alaus mėgaujuosi rytine Viduržemio saule. Netoliese matosi Adrijos žydruma. Užmerkiu akis ir pasineriu į tam tikrą meditacijos būseną. Valandėlę taip pasnaudęs, atgavęs jėgas pradeda girdėtis vis skambesnis cikadų svirpimas. Laikas eiti prie jūros. Žinoma, vietiniai atvirkščiai – karščiausiu dienos metu sėdi lodžijose ir gurkšnoja rakiją. O mes – juk turistai, Lietuvos vaikai, bėgame kaitintis saulėje.
Pasak statistikos – Kroatijos pakrantėse saulė šviečia daugiausiai valandų per metus Europoje. Na taip pat daugiausia pliažų nudistams. Maudomasi vidutiniškai 156 dienas per metus. Net nemirksėjęs atsakai sau – pasaka. Makarskos paplūdimys pasitinka neįtikėtinai skaidriu, na taip pat labai sūriu vandeniu. Ramiai pėdinu basas pakrante, kartkartėmis peržengdamas gulinčius ir jau įkaitusius kūnus. Smulkūs akmenukai lyg nemokamas atpalaiduojantis masažas pėdoms. Susirandu patogią vietą ir visą ateinančią popietę bandau pakeisti baltą, it popierius, savo odą. Nejusdamas užmiegu.“
Makarską III a. įkūrė romėnai ir pavadino Muccurumu. 395 m., Romos imperijai suirus, ji atiteko Bizantijai ir tapo Mokro. VII a. pajūrį apgyveno slavai, puikūs jūrininkai ir piratai, tačiau kraštą valdė kaimynai. 1502 m. paminėtas vardas Makarska. Vėliau ji priklausė pakaitomis Osmanų imperijai (1499-1646), Venecijos Respublikai (1646-1797) ir Austrijos imperijai (1797-1918). Turizmas ėmė vystytis tik XX a. antroje pusėje. 1568 m. turkai buvo pastatę mieste net trikampę tvirtovę, iš kurios dabar nieko nelikę, na, o štai 1400 m. statytas pranciškonų vienuolynas su garsiuoju Moliuskų muziejumi stovi, kaip stovėjęs. Muziejų, ir ne tik jį, įkūrė žymus pranciškonas teologas ir gamtos mokslininkas dr. J. Radičius.
„Prabudęs, supratau, kad greitai atrodysiu kaip vėžys. Atsišaldau jūros bangose. Persikeliu tolėliau link senojo švyturio, apsupto klintiniais aštrumynais, apaugusio agavomis ir mėsingųjų okupuncijų krūmais. Tolėliau – nudistų rojus, uolėta pakrantė, pereinanti į beprotišką skardį. Susirandu dirbtinai plūktą vietą prigulti ir toliau mėgaujuosi bangų muša į akmenis.
Saulei perkopus aukščiausią tašką danguje, susirenku daiktus ir grįžtu į viešbutį. Neišvengiamai tapendamas pušyno takeliais užklystu į miesto turgų. Nusiperku suvenyrų. Žinoma sau tradiciškai – magnetuką. Atsigaivinu skiestomis obuolių ir apelsinų sultimis, nusiperku arbūzą ir kopiu į tą patį kalną nuo kurio leidausi ryte. Kartkartėmis jis man pasirodydavo labai aukštas ir sunkus, o kartais visai nedidelis. Galų gale pasiekiu savo laikinus namus ir bėgu į dušą. Informacija turistams: nepamirškite to padaryti po maudynių jūroje, nes jūsų oda taps tikrai ne pati švelniausia pasaulyje.“
„Pirmą vakarą po vakarienės visas tuo metu viešbutyje esantis jaunimas susitaria vakare eiti prie jūros ir susipažinti. Atėjus susitikimo laikui visi lyg ančiukai iš įvairių viešbučio kampelių susirenkame žemiausiame aukšte ir patraukiame link pirmojo sustojimo taško – gido rekomenduotos, jo geros draugės Boženos, prekiaujančios vynu ir rakija. Jinai kaip tikra poliglote – iškart supranta, ko klientas nori, pažiūrėjusi į jo blizgančias akis. Tik dar paklausia – čiarno ili bialo. Pasiimam abiejų rūšių pilstomo vyno po „bambalį“ ir traukiam į paplūdimį stebėt besileidžiančios saulės. Randam tylų kampą, susėdam visi ratuku, paleidžiam vyną pagal laikrodžio rodyklę ir pradedam susipažinimą artimiau. Saule leidžiasi taip greitai už horizonto, kad vos spėsi suskaičiuoti iki 60 – ties. Šiluma užplūsta kraują. Nakties šešėliu apsuptais pušynų takeliais nusigaunam iki klubo po atviru dangumi, kurio pavadinimo nelabai pamenu. Kažkas panašaus į “Piter Pen”. Bet šaunu, kad į jį įleidžia visiškai nemokamai. Juk kas nemokama – tas priimtina ir nesvarstytina. Visi akimirka apžvelgę kas, kur, kaip, pajudinam savo užsisėdėjusius kūnus šokių ritmu. Įvairiose vietose pamatau apnuogintas, aliejum išteptas vietiniu go-go šokėjų talijas. Keletą jų net buvo užsilipusios ant pastato stogo virš baro, kurios šypsojosi ir mojuodavo svečiams. Pakeli akis į dangų ir pamatai tūkstančius ryškių žvaigždių, ausyse muzikos taktas ir tiesiog jokių minčių. Laisve ir malonumas…”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.