Rudenio rytą užmynus ant šaltos rasos

Išėjus ankstų rudenio rytą basam iš namų, įbrendi į šaltą, rasotą žolę. O jinai gana tanki ir didelė, – juk ruduo, kas gi ja pasirūpins. Prabridus pro ją porą žingsnių, pradeda gelti pėdas. Šaltis kausto kojas, o nuo to pasidaro visam šalta, nes žmogus, kaip ir medis, – viskas prasideda nuo tos vietos, su kuria tvirtai stovi ant žemės. Bet šalta ne dėl to, kad sušlapo pėdos, kad žolė ne tokia, kuri būna vasarą. Šalta jau pasidaro vien pagalvojus, dėl ko ankstyvų rytą išpėdinai į lauką, kai anksti, ramu, nyku. Nebrendi per upes, ežerus, brendi per šalti, kuris yra viduj, ten kur plaka, ten kur keičiasi mintys, kaip patefono plokštelės, priklausant nuo nuotaikos. O čia – tik žolė, obuolys paskutinis nukritęs šalia obels. Ištvėrė ilgiausiai. Šaunuolis! Pavydžiu jam kantrybės ir ryžto. Gal turėjo viltį, kad nuskins, ar praleis žiemą nenukritęs, nesusimušęs. Truputėlį naivuolis, bet kam nepasitaiko… Ir žąsys skrenda aplenkiant debesis, ten, kur kažkas laukia, kur šilta, jauku, patikima. Bet sugrįš… visad sugrįžta, jei sėkmė lydi. Visiems jos reikia. Kaip ir meilės… Be jos, niekur taip pat. Du dalykai, kuriuos reikia įkalti giliai ir tvirtai į žemę, kad niekas nesugebėtų jų išversti. Gi, pasitaiko…ar ne taip?