Ir būna dienos…

Ir vėl šiandieną tas vakaras… Vienas iš tų, per kuriuos, iš šalies žiurint, atrodai sustabarėjęs, suakmenėjęs, užsislėpęs…Sėdi…guli…žiuri į vieną tašką…visvien tas pats galvoj. Mintys… Kodėl? Kaip pakeist? Pasikeist? Pajust? Surast? Prieš akis prabėga visi dienos, mėnesio, metų, gyvenimo įvykiai, kurie vis neduoda ramybės…Peržiurinėji juos tarsi su video grotuvu…pirmyn, atgal, iškerpam…o kas būtų jeigu?… deja… Susumuoji, ir vėl galva plyšta nuo įvairiausių kirbančių minčių. Dabar sekantis etapas… Ieškom priežasčių? ooo taip…kaip norėtum tai pakeisti… Kaip būtų gera, kad aš bučiau pasielgęs …

Visa kūną persmelkia liūdnumas, nostalgija… iš išpuoselėtos vilties lieka tik maži pėdsakai…susigraudini…pagalvoji.Gal išriedės ašara…O gal ir būtų gerai.Bet ta ašara sunki. Atrodo, kad jai tenka prasiskverbti pro visa kalną smėlio.Deja, ir ji neklaužada man nepaklūsta…Ir išsijudini iš to mirties taško… Pamatai kampe numestą, šiek tiek apdulkėjusia gitarą… ooo mano dailioji širdies drauge…Pasiimu ją į rankas, kruopščiai nubraukiu delnu dulkes…Atleisk. Paliečiu styga…skamba… virpa tokiu pačiu dažniu kaip ir mano širdis. Gal tu padėsi mano drauge?…Švelniai paliečiu stygas, groju savo mėgstamos dainos akordus. Taip…malonu ausims, širdis prisiderina taip pat…beveik harmonija…beveik…trūksta tik…tik..dar vieno akordo, kuris suderintų mano širdies dažnį su kita, likimo surišta širdimi. Būtų ta, ilgai laukta, harmonija, idealioji styga, gyvenimo tiesioji…bet…kol kas mano styga skamba viena…ir paskutiniai mano vilties pėdsakai išgaruoja kaip dūmai. Akimirką graužia akis ir poto išgaruoja…ir taip visada…ir taip kiekvieną tokį vakarą…