Gyvenimo meilė

Kai tu man pasakei „prašau išeiti“,
Aš norėjau būti su tavimi visados.
Kai tu man pasakei , kad „viskas baigta“,
Aš norėjau grįžti iš naujo prie pradžios.

Kuo toliau medis šešėlį meta,
Kuo plačiau jis guls ant lygumos,
Mano veidas praeities  kas metai
Vis labiau ir skaudžiau tave kamuos.

Ir prisiminus tylu vakarą abiejų,
Praleistas romantiškas naktis,
Ateis mintis, kad vis dėlto galėjom
Turėti ateiti, bendras mintis.

Kadaise kai mes liūdėjome dėl nieko,
Ir skambėjo mūsų juokas visur ir visada.
Aš busiu su tavimi nors ir palieki,
Nes ten mano širdies dalele palikta.

Kai tu išgirsi švelnia melodija  niunuojant,
O jau už lango bus labai tamsu,
Vėl prisiminsi tas dainas dainuojant,
Kurias mokėjome tik mes abu.

Net jeigu  žiūrint filmą gražų,
Kur dvi jaunos širdys skiriasi šaltai
Tu užsimerkus tyliai atsidusi,-
Argi tai ne mūsų suskaldyti jausmai?

Bet kai gražūs filmai baigiasi dažnai,
Taip kaip pasakoj vaikystes paprastos.
Tu užgesinsi žvakę ir nūnai,
Vėl kaltinsi save dėl meiles prarastos.

Gyvenimas yra banguotas kartais,
Bet meile vėl ateis kaip anuomet.
Atvers širdis ir žengs auksiniais vartais,
Ir vėl galėsi visa širdimi mylėt.