Vienišas medis

Esu medžio kamienas, stoviu, laukiu, tikiu,
Vėjo dvelksmo, išaušusio ryto, lengvų debesų.
Kaip sunku man stovėti pakalnėj visų.
Vienuj vienas – ir taip jau daug amžių esu.

Kojos įklimpę giliai į kitokius laikus,
Pakeisti, nuteisti kažką jau seniai per vėlu
Sunku ištiesinti vingius, klaidžiausius kelius,
Tik vėl smelkia skausmas sausųjų šakų.

Negaliu ilgiau būti, nėra noro, vilties
Lai tetrenkia man žaibas stipriausias visų,
Te dega  šis kamienas pakirstas ugnies,
Nebebus kančios, skausmo manųjų šaknų.

Būsiu laisvas, atitrūkęs nuo žemės traukos,
Skrist galėsiu, neapkrautas sunkiųjų minčių,
Mylėsiu  gyvenimą, orą, dvelksmą gamtos,
Tapsiu lengvas, trapus, gal pavirsiu paukščiu?

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *