Tamsa mano draugas ir priešas

2008 m. kovas 6 d.

Aš toks vienišas. Laukiu vilties ir kančių.
Net šešėlis mano kužda – aš tavęs nekenčiu.
Drasko nagais širdgėla sienas.
Varsto duris nakties beribė tamsa.
Vejas rėžia į ausį – tu velniškai vienas!
Ir šviesą matysi, kai atgulsi karste.
Dalis mano kūno dar tiki svajonėm,
Kad peržengti riba leis man kažkas.
Bet nuleidžiu rankas ir šoku žemyn,
Ten kur pragaro vartai apgaubti paslaptim.
Angelų ironiškas juokas, skamba balsai.
Lyg už nugaros stovi, o tu nematai.
Stovi bokštai seni, groja arfos auksinės,
Kur beįžengtum –  tik tuščios laiptinės.
Turėklai aptaškyti kraujo purslais,
Kryžius kabo pasviręs, aplipęs vorais.
Lipu aš į viršų. Užuodi? – mirtis.
Garsiai lyg būgnas groja mano širdis.
Pažvelgęs už kampo, pamatau aš duris.
Vėl juodos, taip, tokios pat kaip naktis.
Reik eiti link jų, juk drąsos dar turiu.
Neatsigrįžęs atgal, vis arčiau, vis slenku.
Ir štai rankena jau lenkiu palengva,
Šalta kaip ugnis ir karšta kaip žiema.
Vyriai seni sucypė lyg styga…
Blykst…na…na ir ką?
(pabaiga nr. 1)
Apakino mane tokia šviesa neregėta
Pramerkiu akis – o aš sėdžiu tolete…

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *