Rasos lašelio palytėtas…

Rasos lašelio palytėtas,
Vakaro žaros paguostas,
Eisiu dangum per baltas pievas
Sutikt tavęs, kur senas uostas.

Paimsiu tavo ranką tyliai,
Pažvelgęs į žibančias akis.
Ir eisim ten kur dangus žemę myli,
Išgirsti tai, ką vėjas pasakys.

Ant pasaulio krašto, vėjui kuždant,
Išklausę maldą virpant širdyje,
Užsidegė mintis tam džiaugsmui bundant
Ir šypsenos nuspindo danguje.

Skambėk, mintie, mudviejų svajota:
Jau išsipildymas šalia, visai šalia.
Juk ir pavasaris išaušta nesapnuotas,
Kai švyti siela meile nemaria!

Elitai. 2012 07 07

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *