Pirmadienio pamastymas

Palieku vėją, palieku saulę, paduodu ranką – debesims,
Bučiuoju gėlę, bučiuoju rytą, priglaudžiu galvą – galbūt atmins.
Ištroško siela, širdis vaitoja, tikėjimas – kančia pavirs,
Pavirs kančia, ir tolių toliuos, ašara blakstieną sudrėkins.

Palieku užmarštyj gegutės riksmą, svajonės kartu su juo nuskris,
Palieku ir save, kaip rudeniop, palieka paukštis lizdą,
Pavasariui sugrįžus, senasis lizdas, manęs jau nenuvils.
Kartoju sau, kiek kartų jau mačiau ievas pražystant,

Purienų kvapą kiek rytmečių jaučiau,
Kiek sutemų girdėjau lakštingalos kaip šneka
Ir anksti prabudus lašelius rasos ant delno skaičiavau.

Kiek kartų dar aš viską pakartočiau,
Nekeisčiau nieko, net ašaros sunkios,
Nekeisk ir tu, nei debesų, nei balto sniego,
Geriau palik, širdies kampelyje rymot.

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *