Paklausyk ką kužda mėnulis vakarais…

Gyvenk, kad mylėtų, mylėk, kad gyventų
Ir nemesk žemyn nė gramo iš rankų,
Verk, kad atleistum, juokis, kad verktum,
Kad visad galvą savo mamai nulenktum.
Kentėk, kad turėtum, svajok, kad nusiviltum,
Kad vakarais vaikams kažkuo pasigirtum.
Prarask viltį paskutinę, sugauk mintį žutbūtinę,
Netramdyk jausmų ir atrišk drovumo pynę.
Patirk euforiją, pajausk palaimą tyrą,
Tegu širdis savu balsu prabyla.
Sukalk  nors inkilą varnėnams grįžtant,
Pagirdyk vandens lašu  rožę vystant.
Paklausyk, ką naktį mėnulis tyliai kužda.
Kaip į  langą plaštakė atsitrenkus žūsta.
Gyvenk, kad žydėtum, žydėk, kad gyventum
Neleisk akimirkų, dienų – pro šalį, veltui.
Mylėk, surask, augink, ir džiaukis,
Kasdien prieš miegą ant žemės klaupkis.
Dėkoki Dievui, kad leido ir tausojo
Augti rožei, kuri žydėti nenustojo.

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *