Kelionė – svajonė, svajonė – kelionė…

Vieną sekundę sustabdžius pasaulį, nutildžius visus garsus, sustabdžius visus judesius, kai įsitvyroja totalus štilius, gali pamatyti, gali išgirsti, gali pajusti… Kai visą kūną persmelkia mažutėliai šiurpuliukai, kai ta beribė tyla tiesiogiai ima veikti pasąmonę, pajunti, kaip mintis ima kutenti tavo pilkąją galvos masę…ir štai.. Pamatai, kaip žiemą krenta viena maža snaigė, kurią supa besileidžiant žiaurusis šiaurys. Tyliai ir švelniai apglėbi delnu skrajotąją draugę ir ji netrukus pavirsta į vieną lašelį…šaltą ašarą..Staiga suskamba ritminga muzika…bim-bam, bim-bam, bim-bam… Pakeli akis aukštyn link namo kraigo, o gi ten pasislėpę ir nutysę kaip stalaktitai kabo varvekliai, permatomi lyg krištolas. Lašas po lašo, lašas po lašo, o jie vis juokiasi ir didėja…-O, man irgi nešalta. Mane vaikai myli, – prataria šalia stovintis su šluota rankoje senis besmegenis. Žengus pora žingsnių, girgždant po kojomis baltajam žiemos patalui, staiga patenki į kitą vietą, į kitą laiką, į kitą erdvę…Pasigirsta žvirblių ir varnėnų balsai, kurie nutraukia buvusią ramybę, atgaivina pasaulį…Netrukus nukrenta didelis, šaltas lašas, būtent tiesiai ant veido…sukrato visą kūną šalčio banga. Tarsi nujausdama kažką netikėto visa oda pasišiaušia…Staiga ir antras…o štai ir nesuskaičiuojama jų galybė. Širdis pagreitėja plakti, nes nuo tokio staigaus lietaus emocijos išauga dvigubai. Nuo staigaus lietaus atrodo trūksta oro, bet iškeli rankas i dangų ir nusiplauni veidą…Po kelių minučių trukusio dušo ima dvelkti gaivus, sodrus oras…Įkvėpk giliai…Jauti? Juk tai ką tik nupjautos žolės kvapas… Šalia esančioj pušy pradeda kukuoti raiboji gegutė. Gudruolė praneša, kad lietaus jau greitu laiku nebus…ir visi kaip susitarę pradeda muzikuoti žiogai. O štai! Ant pienės pūko sėdi margaspalvis, didžiulis drugys.. Turbūt retas, tokio dar nebuvau matęs… reik prieiti arčiau…Pasilenkiu, bet jis tik plast ir nuskrido, kartu mane nuskraidinęs vėl į kitą vietą, kitą laiką, kitą erdvę…Apsidairau aplink, nustebusiu žvilgsniu pamatau jūrą, bangas ir didelę, apvalią, raudoną saulę, skęstančią bangose…Kaip mažiukas meškutis, mažylis, išsigandęs atriedančios bangos, klykdamas žengia pirmuosius žingsnius link mamos. Tuo pačiu palieka ir mažutėlius pėdsakus…bet palieka…nors ir pasivijus ta pati banga juos nuplauna. Nieko, užaugs ir tie pėdsakai… Mama iš palaimos matydama, kai vaikelis bėga link jos, nori įamžinti tai, bet fotoaparatas iš džiaugsmo iškrenta iš rankų ir ji apglėbia mažylį, kartu nubraukdama laimės ašarą ir kartu dar vieną periodą savo gyvenime… Prasiskverbus gilyn į vasariškai dvelkiančią gamtą, pajunti kaip krykštauja vaikai, tarsi mažieji pilki ančiukai pliuškenasi arba tarsi garniai, aukštai keldami kojas ir bijodami sušlapti, braidžioja po pakrantę, rankoje laikydami šlepetes. Ooo kiek kvapų…braškės, vyšnios, obuoliai, kriaušės…Nusiskinu vieną raudoną, įtartinai blizgantį obuolį ir atsikandęs atsiduriu vėl kitoj vietoj, kitam laike, kitoj erdvėj… Guliu, žiūrėdamas į mėlyną dangų, didžiulėj ir minkštoj tarsi pūkas geltonųjų lapų pusnyje ir bandau pasitelkus visą fantaziją kurti iš debesų drakonus, arklius, žmones ir medžius…Staiga šalia manęs, susikabinę rankutėmis po du, žygiuoja užtikrintai su auklėtoja priešaky pirmokėliai. Jų vaikystės džiaugsmai dar tik prasideda, nors jau ir žengtas didelis žingsnis…Pėdsakai vis didesni…Užsisvajojęs apie vaikystėje patirtus nuotykius, šėliones ir išdaigas, net nepajutau kaip nusnūdau…Girdžiu tik lapuose šnarantį vėjelį ir tarpusavyje šnabždančių medžių pasaką…Bet mano svajones greitai nutraukė kažkas šalto ir gaivinančio…Pramerkiu akis. Ogi ant mano nosies pačio galiuko ta pati skrajojanti draugė snaigė…besišypsanti, kad vėl sugrįžo, vėl skrajos ir vėl džiaugsis…o aš ir vėl su ja skrisiu į kitą vietą, kitą laiką, kitą erdvę…

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *