Gelmėse pagal ritmą…

Bejėgiškai tirpstantis sniegas, nenorintis pajusti, kas yra miegas, braunasi vidun, ten kur širdis, ten, kur krūtinę spaudžia žaizda, ten, kur vieną dieną įdūrė mano ego klaida, užšaldys jausmus, senai užmirštus jaunystės metus, užgrūdins, suskaldys mano tikėjimą, širdies virpėjimą, mano vaikystės svajonių kalėjimą, tuščių žodžių aidėjimą. Aš ne kietaširdis, aš ne tas, tai kažkas, tas, kuris praleido mano jausmus per rankas, paliko kariaut, iš kitų sielos laimę vagiliaut, ir ne, man nereikia savęs apgaut, tereikia savim pasikliaut, užbraukti nesėkmių lavina, pasiimt tikro kalibro karabiną, taip, tikros meilės paragaut, tikros laimės atsigert, kito širdį amžiams atvert, užkimšt tas erozijas, sveiko proto korozijas, įsilieti i miesto spūstį, naujų idėjų į galvą prisigrūsti, eiti, žengti, ir pasitikti savo tikrąją lemtį…

Aš tas, kuris tavo širdies ežere, tą eketę mažą kertu, lendu, brendu, gal nori kartu? ….ir štai mes dugne, svajonių apsuptyje, savo lemties glėbyje…ooo taip …tame šikale…ooo taip…

Vėjams plaikstant tavo minčių bagažą, charizmos ažiotažą, išspaudžia ašarą šaltą, kaip bėgant basam per karštą asfaltą. Sunku? ooo taip, o kam dabar paranku, kasdien milijoną žmonių sutinku, savo istorijom gąsdinančius liaudį, gyvenime klumpančius ir vėl keliančius savo tikėjimo orumą, įrodančius savo pranašumą, nuspjovus sąžiningumą, ooo taip, gerumo dabar mažai kada reikia, ir nepamiršk to vaike…Aš tas, kurio mintys, užvaldys tavo mintis, ir tave užvartys, pajungs ir padarys, stipresniu, geresniu, visuomenės priimtinu, pagal standartus atrinktu, ir nereiks, sėdėt, tylėt, vien tik dievą mylėt, po karantinu, žmonių užmirštu, blogybių esmės kupinu, tik reik eiti, žengti ir pasitikti savo tikrąją lemtį…
Aš tas, kuris tavo širdies ežere, tą eketę mažą kertu, lendu, brendu, gal nori kartu? ….ir štai mes dugne, svajonių apsuptyje, savo lemties glėbyje…ooo taip …tame šikale…ooo taip…

Kategorijos: Eilės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *