Devyni metai

Man liko dar – devyni metai,
Devyni metai gyvenimo tiesos,
Giliausi rūpesčių verpetai,
Viduj kurių aš alsuoju visados.

Tiek pat dienų, tiek pat naktų,
Bandysiu aš savas mintis pažinti,
Pajausti tai, ką jauti tu
Ir savas svajas Jums išdalinti.

Man liko dar – devyni metai,
Devynios dienos pulsuojančios širdies
Devyni saulės sistemos ratai,
Sulig kiekvienu – nebūna to paties.

Tiek pat šviesos, tiek pat tamsos,
Kiekvieną dieną apglobia žemę,
Ir visa tai, kas yra gamtos,
Mūsų tikėjimą ir viltį lemia.

Man liko dar – devyni metai,
Devynios valandos rytmečio saldaus,
Lakštingalos giesmės rudens sonatai
Ir čiurkšlės šaltinio tyro ir gaivaus.

Tiek pat aušrų, tiek pat ir sutemų,
Vaikščiosiu pilka žeme, apsviesta saulės,
Ilgesiuos tų išdykusių dienų,
Kurios man dovanojo upes plačiausias meilės.

Man liko dar – devyni metai,
Devyni taktai apšalusios širdies,
Kol nurims, užmigs ji netikėtai
Ir neliks nepažystamos minties.

Kategorijos: Eilės

1 komentaras

  • teta

    netyčia atverstas eilėraštis gražino į praeitį: į tą laiko ribos pulsavimą, į gamtos dar nepastebėtas spalvas, širdies nerimą dėl nepasiekto tikslo, į dar tik prasidėjusį gyvenimą. Viskas taip skaudžiai žinoma, išgyventa, bet …. nėra laiko ribos, niekur ir niekam jos nėra ir niekas jos negali nurodyti!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *