Amžinoji išmintis

 Kiek tavyje tavęs?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn. „Kas tai?“ – paklausė jis. „Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos.“ Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

Apie prabudimą

Tėvas beldžiasi į sūnaus kambario duris. „Sūnau,“ – kviečia jis. – „Prabusk!“ sūnus atsako: „Tėti, aš nenoriu keltis.“ Tėvas šaukia: „Kelkis,tau reikia eiti į mokyklą.“ Sūnus atsako: „Aš nenoriu eiti į mokyklą.“ „Kodėl nenori?“ – klausia tėvas. „Dėl trijų priežasčių,“ – sako sūnus, – „Pirma: tai labai nuobodu; antra: vaikai mane erzina; ir trečia: aš nekenčiu mokyklos.“

O tėvas atsako: „Ką gi, aš tau išvardinsiu tris priežastis, dėl kurių tu privalai eiti. Pirma: nes tai tavo pareiga; antra: tau keturiasdešimt penkeri metai; ir trečia: nes tu esi mokyklos direktorius.“ Prabusk, prabusk! Tu jau suaugai. Tu per didelis, kad miegotum. Prabusk!”

Apie dvasingumo praktiškumą

Mes nenorime būti besąlygiškai laimingi. Mes pasiruošęs būti laimingi, jeigu turėsime šitą ar tą ir dar aną dalyką. Bet tai tas pats, kas pasakyti savo draugui arba Dievui, arba bet kam kitam: „Tu esi mano laimė. Jei negausiu tavęs, atsisakau būti laimingas.” Labai svarbu tai suprasti. Mes negalime įsivaizduoti laimės be tam tikrų sąlygų. Mus mokė susieti su jomis savo laimę.

Dvasingumas yra pats praktiškiausias dalykas visame plačiame pasaulyje. Aš kviečiu jus pagalvoti apie dvasingumą – ne pamaldumą, ne atsidavimą, ne religiją, ne garbinimą, bet dvasingumą – pabudimą, pabudimą! Pažvelkite į visur esančią širdgėlą, pažvelkite į vienatvę, pažvelkite į baimę, pasimetimą, konfliktus žmonių širdyse: vidinius konfliktus, išorinius konfliktus.

Įsivaizduokite, jog kažkas jums parodė būdą, kaip viso to atsikratyti. Įsivaizduokite, jog kažkas pamokė, kaip sustabdyti tą didžiulį energijos, sveikatos, emocijų nutekėjimą, kuris yra visų šių konfliktų ir pasimetimo priežastis. Ar to norėtumėte? Įsivaizduokite, kažkas parodė jums būdą, kaip iš tikrųjų mylėti vienas kitą, išlikti ramybėje, gyventi meilėje… Ar galima sugalvoti ką nors praktiškesnio už dvasingumą?

Bet vietoj to žmonės galvoja, kad praktiškiau yra didelis biznis, kad praktiškiau yra politika, kad praktiškiau yra mokslas. Kokia žemiška nauda iš to, kad išlaipinom žmogų mėnulyje, kai mes nesugebame gyventi žemėje?..

Pasikeitimus pradėkime nuo savęs

Įsivaizduokite ligonį, kuris ateina pas gydytoją ir pasakoja, nuo ko kenčia. Gydytojas atsako: „Labai gerai, aš jūsų simptomus supratau. Žinote, ką darysiu? Aš išrašysiu vaistų jūsų kaimynui!“ Ligonis atsako: „Labai ačiū, daktare, nuo to aš pasijutau žymiai geriau.“ Ar tai ne absurdas? Bet mes būtent taip ir darome. Žmogus, kuris miega, visada galvoja, kad pasijus geriau, jei pasikeis kas nors kitas.

Jūs kenčiate, nes miegate, bet jūs galvojate: „Koks puikus būtų gyvenimas, jei kas nors kitas pasikeistų; koks puikus būtų gyvenimas, jei pasikeistų mano artimas, mano žmona, mano viršininkas.“ Mes visada norime, kad kažkas kitas pasikeistų, kad galėtumėm gerai jaustis. Bet ar jums kada šovė į galvą, kad netgi jei jūsų žmona pasikeis arba pasikeis vyras, ką tai jums duos?

Jūs išliksite tokie pat pažeidžiami kaip ir anksčiau; jūs tokie pat kvaili kaip ir anksčiau; jūs taip pat miegate kaip ir anksčiau. Jūs esate tas, kuris turi pasikeisti, kuriam reikia vaistų. Bet jūs ir toliau tvirtinate: „Aš gerai jaučiuosi, nes pasaulis yra geras.“ Netiesa! Pasaulis yra geras, nes aš gerai jaučiuosi. Todėl pokyčius pradėkite nuo savęs.

Meilė reiškia mylėti

Ji lyg saulė šviečia vienodai geram ir blogam; ji verčia lietų lyti ir ant šventųjų ir ant nuodėmingųjų vienodai. Ar gali rožė pasakyti: „Aš savo kvapą skleisiu tik geriems mane uostantiems žmonėms, bet sulaikysiu jį nuo blogųjų?“ Ar gali lempa pasakyti: „Aš šviesiu tik geriems žmonėms šitame kambaryje, bet nuo piktųjų šviesą sulaikysiu?“ O ar gali medis pasakyti: „Aš suteiksiu savo šešėlį geriems po manimi besiilsintiems žmonėms, bet nesuteiksiu jo blogiems?“

(Iš E. De Mello knygų)